Dangus sugėrė jų dejones

Karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kadangi ir skausmas patriotų širdyse neblėsta prisiminus SSRS padarytas skriaudas Lietuvai ir jos žmonėms.

 1941 m. birželį prasidėjus karui, sovietiniai okupantai ir jų talkininkai galvotrūkčiais nešdinosi iš Lietuvos. Panika ir chaosas – taip galim pavadinti jų atsitraukimą, tačiau tas chaosas įrėžė negyjantį randa į mūsų tautos istoriją. Bėgdami komunistai nužymėjo savo kelią kančiomis ir krauju – žudynėmis. Per tas kelias birželio dienas raudonųjų žudikų aukomis tapo beveik tūkstantis kalinių ir civilių gyventojų.

 Tačiau niekur kitur tos žudynės nebuvo tokios žiaurios kaip Rainių miškelyje. Tai, ką bolševikai leido sau ten, kraugeriškumu pralenkia sveiką protą. Tokius išsigimėliškus sadizmo darbus sunku ir įsivaizduoti, kita vertus , jie kaip tik atspindi Stalino komunistinės teroro imperijos esmę. Veiksmus lėmė neapykanta, kylanti iš niekingumo gelmių, kerštas, kuris kyla iš ten yra ne kas kita kaip neapykanta kitiems už tai, kad pats esi niekšas. Reikia manyti, kad NKVD budeliai tenkino savo iškrypusią vaizduotę ir sadistiškus potraukius.

 Išsiskiria šis kraupus įvykis ir tuo, kad neliko nė vieno gyvo nusikaltimo liudininko, vienintelis gyvas žudynių organizatorius ir vykdytojas Petras Raslanas, kuris yra už akių nuteistas kalėti iki gyvos galvos, šiuo metu yra priglaustas ir globojamas Rusijos, gyvena Maskvos srityje, Balašichos mieste.

 Bolševikų žiaurumas žinomas visiems, dažnai jis siekdavo nežmoniškumą. Tačiau pamačius šiuos 73 Rainų miškelyje rastus lavonus reikėjo pripažinti, kad čia komunistai pranoko patys save. Lavonai buvo žiauriai sužaloti, kai kuriais atvejais apskritai nepanašūs į žmones.

 Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Jie mums leidžia iš dalies atkurti tą kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus savo sadistišku žiaurumu. Reikia pabrėžti, kad jie buvo kankinti ne tam, kad išduotų informaciją (jie jau buvo iki tol kankinti tardymų metu), o tam, kad raudonieji patenkintų savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, raudonieji sadistai savo aukoms kankinti išgalvojo įmantriausių, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamų kankinimo priemonių. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielomis su švino gabaliukais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištiškusios.

 Dar pažymėtina, kad iki pasiutimo įšėlę raudonieji buvo apimti kažkokio neregėtai šlykštaus seksualinio sadizmo. Beveik ko ne visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems nupjauti ir sukišti į burnas.

 Iš visko matyti, kad iki pamišimo įšėlę raudonieji dvidešimto amžiaus inkvizitoriai savo aukas taip kankino, kad kuo daugiau joms suteiktų skausmo ir galėtų savo iškrypusius jausmus patenkinti, žiūrėdami į iš skausmo besiraitančias, konvulsijų tąsomas savo aukas.